2012 11 16

 Vargu, ar kas galėtų prieštarauti, jog atėjęs ir jau įsibėgėjęs ruduo savo atšiauriais vėjais vis dažniau mums primena, jog pats laikas ieškoti kažko šilto ir švelnaus ne tik savo spintose, bet ir širdyse. Pilkėjantys medžiai ir apniukęs dangus kardinaliai keičia ne tik nuotaikas, bet ir įpročius. Pastebiu, kaip vis dažniau kyla noras visą dieną praleisti susisupus į rožinę patalynę su kakavos puodeliu, nusibodusių kavinių  trynimą ir mintinai išmoktų meniu vartymą ar naktines keliones po Vilniaus klubus vis dažniau keičia ramūs ir šilti pasisedėjimai prie vyno taurės. O saldumynai... Ruduo ateina tada, kai užmigti neleidžia noras suvalgyti visą pasaulio šokoladą, o pyragaičiais nukrautos kepyklėlių vitrinos traukte traukia užeiti vidun ir nušluoti visą saldėsių lentyną. Vis dažniau pagaunu save lekiančią namo rankose su dailia popierine dėžute, kurioje įkalinti skanumynai tiesiog veržiasi laisvėn. Toks mano ruduo, kiek niūrus, kiek saldus, kiek liūdnas ir šiek tiek šiltas.